2013 m. liepos 1 d., pirmadienis

Neseniai, vienai mokslininkų komandai laboratorinėmis sąlygomis pavyko standartinę DVD diskų talpą (4,7 GB) padidinti iki 1 tūkst. terabaitų, arba vieno petabaito. Į tokią kompaktinę plokštelę būtų galima įrašyti iki 50 tūkst. nesuspaustų aukštos raiškos filmų, rašoma Phys.org.
Optiniai diskai jau ilgą laiką naudojami įvairios informacijos saugojimui, nes yra pranašesni už kitas laikmenas kainos,
 ilgaamžiškumo bei patikimumo atžvilgiais. Tačiau talpos požiūriu šie diskai riboti, tad jau greitu metu gali nebetikti vis didesniems duomenų kiekiams saugoti.
Įprasto kompaktinio disko įrašymo metu informacija yra transformuojama į sekas, sudarytas iš dvejetainių skaičių, vadinamų bitais. Kiekvienas bitas lazerio skleidžiamu šviesos spinduliu yra užrašomas ant disko paviršiaus taškų pavidalu. Optinių diskų talpą labiausiai riboja šių taškų dydis, o taip pat ir paties disko išmatavimai. Dėl šviesos sklidimo dėsnių, taškų skersmuo ant disko paviršiaus negali būti didesnis nei 500 nanometrų.
Neseniai žurnale „Nature“ publikuotame straipsnyje, optikos mokslininkas Minas Gu kartu su kolegomis parodė, kad šį fundamentalų dėsnį galima „apeiti“ duomenų įrašymui naudojant ne vieną, kaip šiuo metu įprasta, bet du skirtingų spalvų lazerio spindulius. Dėl jų tarpusavio sąveikos ant kompaktinės plokštelės paviršiaus tyrėjams pavyko užrašyti 9 nanometrų dydžio taškus. Toks taškas užima vieną dešimt tūkstantąją žmogaus plauko skersmens dalį ir sudaro sąlygas sukurti labai didelį duomenų tankį standartinio dydžio diske.
Mokslininkai teigia, kad jų darbas turėtų padaryti didelę įtaką itin kompaktiškų elektronikos prietaisų gamyboje ir paskatinti nanotechnologijų tyrimų raidą. Naująjį duomenų įrašymo metodą kol kas įmanoma įgyvendinti tik laboratorinėmis sąlygomis, tačiau jį ateityje būtų galima pritaikyti ir masinėje optinių kaupiklių gamyboje. Tokios talpios laikmenos neturėtų kainuoti brangiau nei šiuo metu esančios rinkoje, kadangi naujoji įrašymo technologija pagrįsta nebrangia ir plačiai naudojama optine įranga.
Pietų Korėjos mobiliojo ryšio bendrovė „SK Telecom“ pranešė įjungusi pirmąjį pasaulyje „LTE-Advanced“ (LTE-A) standarto mobiliojo ryšio tinklą, kuriame duomenys perduodami iki 150 Mb/s sparta.
Tokia greitaveika maždaug 2 kartus viršija duomenų perdavimo spartą šiandien JAV veikiančiuose LTE standarto tinkluose arba 10 kartų – 3G technologijos tinklų spartą. Pirmasis telefonas, galintis išnaudoti 150 megabitų spartos tinklo galimybes, buvo pagamintas bendrovėje „Samsung“: tai išmanusis „Galaxy S4 LTE-A“.
Pranešama, kad ši „Galaxy S4“ modifikacija turi 2,3 GHz 4 branduolių („Krait 400“) procesorių „Snapdragon 800“ ir „Adreno 330“ vaizdo posistemę, 2 GB darbinės atminties, 32 GB „flash“ kaupiklį. Jame įrengtas 5 colių (12,65 cm) įstrižainės „Super AMOLED“ technologijos „Full HD“ (1080 x 1920 taškų) raiškos ekranas, 13 MP pagrindinė fotokamera, „Wi-Fi“ (b/g/n) ir „Bluetooth 4.0“ belaidžio ryšio moduliai, NFC artimojo ryšio mikroschema, GPS imtuvas ir kt. „Galaxy S4 LTE-A“ valdo operacinė sistema „Android 4.2.2 Jelly Bean“.
Šis telefonas sveria 131 g, jo dydis – 136,6 x 69,8 x 7,9 mm. Akumuliatoriaus talpa – 2 600 mAh. „Galaxy S4 LTE-A“ kaina
 kol kas neskelbiama.

2013 m. birželio 25 d., antradienis

Vienoje valstybėje egzistuoja slaptas miestas. Daugiau nei penkiose dešimtyse pastatų dirba dešimtys tūkstančių žmonių – mieste yra savas paštas, sava gaisrinė, ir vietos policija. Tačiau jis yra paslėptas miške, apsuptas elektrinėmis tvoromis, saugomas gerai ginkluotų apsauginių, ginamas prieštankiniais barjerais, stebimas jautriomis judesio atpažinimo sistemomis bei besisukinėjančiomis kameromis. Kad iš miesto neišsprūstų kokie nors elektromagnetiniai signalai, visų pastatų sienos iš vidaus padengtos apsaugine varine danga, o vienpusiai langai yra su smulkučiu variniu tinkleliu.
Ne, kalba eina ne apie Rusiją ar Šiaurės Korėją. Tai yra Meade fortas Merilendo valstijoje (JAV).
Šiame mieste valdovas yra generolas Keithas Alexanderis – nors tai yra vienas iš daugiausiai galios JAV turinčių žmonių, jį Vašingtono koridoriuose pažįsta labai mažai kas, rašo wired.com.
JAV žvalgyboje iki šiol joks žmogus dar nėra turėjęs tokios galios, tokio pavaldžių žmonių kiekio, tiek daug pavaldžių tarnybų, dar niekas nėra valdžioje buvęs taip ilgai ir išlikęs tokiu slaptu. Keturių žvaigždučių generolo balsas yra lemiamas net trijose galingose tarnybose: jis yra didžiausios pasaulyje žvalgybos tarnybos – Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) direktorius, Centrinės saugumo tarnybos (CSS) vadovas ir JAV Kibernetinio valdymo (USCC) vadas. Jis turi savo slaptą kariuomenę, kurią sudaro JAV karinio jūrų laivyno 10-oji flotilė, karinių oro pajėgų 24 būrys ir Antroji armija.
K. Alexanderis valdo visus JAV kibernetinio karo veiksmus. O savo kibernetinę kariuomenę jis surinko per aštuonerius pastaruosius metus, nuolat primindamas valdžiai, kad JAV yra iš prigimties jautri skaitmeninėms atakoms, todėl jam reikia vis daugiau ir daugiau galios valdyti viso pasaulio duomenis. Jo paties teigimu, grėsmė yra tokia stulbinanti, kad JAV iš esmės nelabai turi kito pasirinkimo, kaip tik leisti jam prižiūrėti visą civilį interneto srautą. Tai reiškia, kad visos žinutės, visi elektroniniai laiškai, viskas, kas pasakoma ar padaroma internete, turėtų pirmiausiai pereiti per šio žmogaus valdomus filtrus. „Matome didėjantį aktyvumo tinkluose lygį. Esu susirūpinęs, kad jis peržengs ribą, kuomet privatus sektorius nesugebės su juo susitvarkyti ir teks įsikišti valdžiai“, - neseniai vykusioje saugumo konferencijoje Kanadoje sakė generolas.
NSA, kurios viešieji ryšiai yra labai griežtai kontroliuojami, bandė visuomenės dėmesį nukreipti į kibernetines atakas prieš JAV – į tokios kritinės infrastruktūros, kaip vandentiekis ir elektros energetikos sistema, pažeidžiamumą, kariuomenės kontrolės ir valdymo struktūros apsaugos silpnumą, ekonomikos priklausomybę nuo sklandaus interneto veikimo. Apsauga nuo šių grėsmių tapo pagrindine NSA skelbiama užduotimi visuose susitikimuose kongrese, visose saugumo konferencijose.
Ir niekas neskelbė vieno itin įdomaus dalyko: kariuomenė daugelį metų vystė ne tik gynybines, bet ir puolamąsias pajėgas, kurios suteiktų galimybę ne tik apginti savo infrastruktūras ir sklandų sistemų veikimą, bet ir užpulti priešus. Naudojant vadinamąsias kiber-kinetines atakas, K. Alexanderis su savo pavaldiniais įgijo gebėjimą fiziškai sunaikinti priešų techninę įrangą ir infrastruktūrą, o galbūt net ir žmones. K. Alexanderis, kuris atsisakė duoti interviu „Wired“ žurnalistams, saugumo konferencijose tikino, kad XXI a. kibernetiniai ginklai yra tokie patys svarbūs, kaip ir atominiai ginklai XX a.
K. Alexanderio kariuomenė jau išbandyta mūšio lauke. Kibernetinis ginklas, kuris vėliau visuomenei tapo žinomas kaip „Stuxnet“, praėjusio dešimtmečio viduryje buvo sukurtas bendradarbiaujant NSA, CŽV ir Izraelio žvalgybai. Tai yra pirmas programinės įrangos egzempliorius, sugebėjęs fiziškai sunaikinti techninę įrangą: „Stuxnet“ įrankis buvo nukreiptas į Nanantzo urano sodrinimo fabriką Irane. Pakartotinai perimant pramoninės valdymo jungties „Scada“ kontrolę, amerikiečiai su „Stuxnet“ sugebėjo sugadinti apie tūkstantį centrifugų, kurios buvo naudojamos uranui sodrinti.
Šio sabotažo sėkmė į dienos šviesą iškilo tik 2010 metais, kai kirminas išplito ir į išorinius kompiuterius. Jį pastebėjo nepriklausomi saugumo ekspertai, po tyrimo pareiškę, kad šis kibernetinis ginklas yra tūkstančius darbo valandų kainavęs profesionalus karo įrankis. Nepaisant viso pasaulio žiniasklaidoje publikuotų straipsnių, JAV taip ir neprisipažino, kad urano sodrinimo fabrikėlį atakavo būtent jie. Tik 2012 metais neįvardintas šaltinis iš B. Obamos administracijos per interviu su „The New York Times“ patvirtino – tai buvo JAV valdžios darbas.
Tačiau „Stuxnet“ buvo tik gležnas daigelis. Siekiant plėsti JAV puolamąjį potencialą kibernetinėje erdvėje, K. Alexanderio valdoma agentūra pasamdė tūkstančius programavimo ekspertų ir inžinerijos specialistų. Pentagonas iš biudžeto paprašė 4,7 mlrd. dolerių „kibernetinės erdvės veiklai“, nors CŽV ir kitų žvalgybos agentūrų finansavimas gali būti sumažintas 4,4 mlrd. dolerių. Kibernetinės gynybos rangovams mokami milijonai dolerių. Ir planuojamos kibernetinės atakos.

Kas jis - viską apie visus žinantis generolas?

JAV vyriausybėje į ateinančiais metais atsistatydinti ketinantį K. Alexanderį žvelgiama su pagarbia baime. „Juokais jį vadiname Imperatoriumi Aleksandru – ir ne be reikalo, nes ko tik K. Alexanderis užsimano, tą ir gauna. Iš nuostabos išsižiojome sužinoję, ką jis sugebėjo išsireikalauti iš kongreso ir iš Baltųjų rūmų visų kitų veiklų sąskaita“, - sakė vienas buvęs aukštas CŽV pareigūnas, nenorėjęs atskleisti savo tapatybės.
Iš pažiūros K. Alexanderis labiau panašus ne į aukščiausio lygio (keturių žvaigdučių) JAV kariuomenės generolą, o į bibliotekininką. Veidas anemiškas, lūpų linija plona ir horizontali, plinkantys plaukai. Ilgą laiką jis nešiojo didelius berėmius akinius, už kurių jo akys slėpėsi tarsi stiklainiuose.
1951 metais gimęs vyriškis dabar turi penkis vaikus. Užaugo nedideliame Niujorko valstijos Sirakūzų priemiestyje Onondaga Hile. Vaikystėje išvežiodavo laikraščius, o jo tėvas, buvęs kariškis, buvo vietinio lygio politikas. Aštuntame dešimtmetyje, prasidėjus Vietnamo karui. K. Alexanderis įstojo į Vestpointo karo akademiją – taip jau sutapo, kad kartu su juo grupėje mokėsi dar du būsimieji keturių žvaigždžių generolai – Davidas Petraeusas ir Martinas Dempsey.. K. Alexanderiui taip ir neteko progos tarnauti Vietname. Vos pradėjus mokslus Vestpointo akademijoje, karo apsukos pradėjo lėtėti.
1974 m. balandį, prieš pat baigiant akademiją, jis susituokę su buvusia klasioke Deborah Lynn Douglas, augusia kaimyniniame name. Vietnamo karui pasibaigus šaltasis karas nesiliovė, tad K. Alexanderis visą dėmesį sutelkė į vienišiaus karjerą signalų žvalgybos srityje. Jam teko kraustytis iš vienos NSA bazės į kitą – daugiausiai JAV ir Vokietijoje. Išaiškėjo, kad jis yra puikus administratorius, gebantis gerai atlikti užduotis ir prisitaikyti prie greitai kintančios technologijų aplinkos. Siekdamas karinės karjeros jis įgijo elektroninės karybos, fizikos, nacionalinės saugumo strategijos ir verslo administravimo magistro laipsnius. Ir su šia diplomų puokšte jis sparčiai kilo karinės žvalgybos karjeros laiptais, mat šioje srityje pažangių technologijų išmanymas byvo labai vertinamas.
2001 metais K. Alexanderis buvo vienos žvaigždutės generolas, vadovaujantis Kariuomenės žvalgybai ir Saugumo vadovybei – kariuomenei priklausančiam pasauliniam 10700 šnipų tinklui. Tų metų kovą jis savo gimtojo miesto Sirakūzų žurnalistui sakė, jog jo darbas yra nustatyti, kas kelia grėsmę šaliai. „Turime išsaugoti pranašumą prieš priešininką. Tai yra šachmatų žaidimas, kurio nesinori pralaimėti“, - sakė generolas.
Bet vos po pusmečio nuo interviu, K. Alexanderis ir visa JAV žvalgyba patyrė triuškinantį smūgį – teroristai sugebėjo nukreipti lėktuvus į Pasaulio prekybos centro bokštus. Po šių teroristinių išpuolių K. Alexanderis, pažeisdamas galiojančius JAV įstatymus, nurodė pavaldiniams stebėti šios šalies piliečių telefono skambučius ir susirašinėjimus elektroniniu paštu. Nepaisant to, kad šie asmenys visiškai nebuvo susiję su terorizmu. Buvo stebimas net žurnalistų ir jų sutuoktinių tarpusavio bendravimas. Vėliau JAV Kongresas telekomunikacijų bendrovėms, kurios talkino žvalgybai, suteikė imunitetą atgaline data.
2003 metais gynybos sekretoriaus Donaldo Rumsfeldo favoritas K. Alexanderis tapo Kariuomenės štabo vadovo pavaduotojas žvalgybai – pačia aukščiausia pozicija, kurią kariuomenėje gali pasiekti žvalgybininkas. Jam pavaldžiomis tapo karinės žvalgybos grupės, dalyvavusios pažeidžiant žmogaus teises Abu Graibo kalėjime Bagdade (Irakas). O dar po dvejų metų D. Rumsfeldas paskyrė K. Alexanderį (tuomet – jau trijų žvaigždučių generolą) vadovauti NSA, kur jis vadovavo neteisėtoms pasiklausymo neturint orderio programoms ir slėpė tai nuo Vidaus žvalgybos komiteto. Netrukus po to, kai „New York Times“ atskleidė neteisėtą pasiklausymų programą, šio komiteto narys Rushas Holtas pasipiktinęs liejo tulžį ant K. Alexanderio dėl jo nenoro bendradarbiauti sprendžiant pasiklausymo klausimą: „Savo atsakymais tyčiojatės iš Kongreso neapsižiūrėjimo“.
Po kurio laiko į darbą buvo paleistas „Stuxnet“ - kibernetinis ginklas, neturėjęs išeiti už Irano Natanzo fabriko ribų. Tai turėjo būti nesusekamas įrankis, kurio valdytojų iraniečiai neturėjo nustatyti. „The New York Times“, remdamiesi neįvardintais šaltiniais B. Obamos administracijoje, rašė, jog piktybinė programinė įranga pradėjo daugintis ir plisti į kompiuterius, esančius už Irano ribų. Kibernetinio saugumo detektyvai sugebėjo kompiuterinį kirminą sugauti ir išanalizuoti. Ir 2010 metų vasarą kaltinimo strėlės nukrypo į JAV.

Ataka prieš Irano atominę programą

Natanzas – mažas, purvinas miestelis Irano centre, kuris labiau garsėja savo sultingomis kriaušėmis ir XIII a. sufitų šeicho Abdo al-Samado kapaviete. Tuo tarpu Natanzo urano sodrinimo fabrike nėra nieko sultingo ir nieko religingo. Ši daugiausiai požeminė įstaiga yra saugoma 2,5 m storio sienų. Fabriko kupolo formos stogas yra giliai po žeme, jį dengia 25 metrų sutankintos žemės sluoksnis. Šioje nuo bombų gerai apsaugotoje vietoje yra futbolo aikštės dydžio salių, kuriose telpa tūkstančiai aukštų, siaurų centrifugų. Jos sujungtos ilgomis kaskadomis, primenančiomis įmantrias aštunto dešimtmečio diskotekos dekoracijas.
Kad centrifugos efektyviai veiktų, joms reikalingi tvirti, lengvasvoriai, gerai balansuoti rotoriai ir didelį apsukų dažnį galintys iškęsti guoliai. Esant mažoms apsukoms neatsiskiria brangios urano-235 molekulės. Esant per didelėms apsukoms centrifugos gali sugesti ir netgi sprogti. Šis procesas yra toks jautrus, kad rotorių judėjimą valdantys kompiuteriai yra atkirsti nuo interneto vadinamuoju oro sluoksniu, kuris apsaugo nuo užsikrėtimo virusais ar kitokiomis piktybinėmis programomis.
2006 metais JAV Gynybos departamentas leido NSA imtis priemonių sunaikinti šias centrifugas. Vienas iš pirmųjų žingsnių – sudaryti urano sodrinimo fabriko kompiuterių tinklo žemėlapį. Šios užduoties ėmėsi itin slapta NSA vidaus organizacija - „Tailored Access Operations“ skyrius.
Šio skyriaus kasdienybė – nuotoliniu būdu įsiskverbti į komunikacijų sistemas ir tinklus, terabaitais vogti slaptažodžius ir duomenis. Kaip tikino „Stuxnet“ programoje dalyvavęs buvęs CŽV atstovas, „silpnybių analitikai“ šimtuose kompiuterių ieškojo saugumo skylių. Nustatę šias skyles, specialistai sukūrė specialius programinius „implantus“, pavadintus švyturiais, kurie veikė tarsi tiriantieji zondai, sudarę tinklo žemėlapį ir slapta jį persiuntę atgal NSA. Labai tikėtina, kad praėjusiais metais sugautas sudėtingas „Flame“ virusas buvo vienas iš tokių švyturių.
Stebėjimo zondai savo darbą atliko puikiai. NSA sužinojo kokie yra Irano kompiuterių tinklai, galėjo įrašinėti pokalbius, kurie keliavo per kompiuterių mikrofonus. Ji galėjo pasiekti netgi užkrėstų kompiuterių „Bluetooth“ siųstuvo veikimo zonoje buvusius mobiliuosius telefonus.
Kitas žingsnis buvo sukurti kibernetinę „kovinę galvutę“ - ši užduotis atiteko CŽV Slaptosios tarnybos Kovos su branduolinių ginklų plitimu skyriui. Vienas aukštas CŽV pareigūnas tikino, kad didelė dalis šio darbo buvo perkelta į JAV Nacionalines laboratorijos – didžioji dalis į Sandia laboratoriją. Taigi, praėjusio dešimtmečio viduryje JAV valdžia turėjo visus esminius kibernetinės atakos prieš Iraką elementus. Beliko viena rimta kliūtis. Slaptosios tarnybos neturėjo galimybių prasibrukti iki pačių jautriausių ir saugiausių Irano kompiuterių, kuriuos nuo išorinių atakų saugojo oro tarpas. Tam K. Alexanderis su kolegomis turėjo ieškotis pagalbos iš šalies.
Ir šioje vietoje istorija tampa miglota. Vienas iš pėdsakų veda link Irano elektronikos ir kompiuterių didmenine prekyba užsiiminėjusio piliečio Ali Ashtari. Jis vėliau prisipažino, kad buvo užverbuotas Izraelio žvalgybos tarnybos Mossad (tiesa, Izraelis tai neigė). Pagrindiniai A. Ashtari klientai buvo pačių jautriausių Irano organizacijų - taip pat žvalgybos ir urano sodrinimo fabrikų- už pirkimus atsakingi pareigūnai. Jei tik reikėdavo naujų kompiuterių, maršrutizatorių ar kokių kitų aparatų, tereikėdavo susisiekti su A. Ashtari.
Šiuo aerozoliu apipurkšti daiktai, rodytųs, įgyja stebuklingų savybių: juo apipurkštas išmanusis telefonas lyg niekur nieko veikia kibiro su vandeniu dugne ir ištrauktas iš jo, nuo aerozoliu apipurkštų sniego baltumo batelių it vanduo nuo žąsies nubėga tepalai, padažai, purvas, kuriuo galbūt reikia bristi – kas tik nori. Ir daugybė kitokių neįtikėtinų triukų, paaiškinamų vieninteliu tarptautiniu žodžiu – hidrofobiškumas. Tiksliau – superhidrofobiškumas. Arba hiper. Tokią savybę daiktams suteikia "NeverWet", kurio flakonėlis kainuoja 20 JAV dolerių.
Nuo šiuo aerozoliu apipurkštų sniego baltumo batelių it vanduo nuo žąsies nubėga tepalai, padažai, purvas 
©shockmansion.com
Tai – silicio pagrindu sukurta hidrofobinė danga, skirta elektronikos, rūbų ir praktiškai bet kokio paviršiaus apsaugojimui nuo drėgmės. Tokiu aerozoliu išpurkštas daiktas tampa neįveikiamu drėgmei ir skysčiams.

Demonstraciniame vaizdo filmuke užfiksuota aibė situacijų, kuriose skystis paliečia "NeverWet" nupurkštą paviršių ir atšoka nuo jo it karoliukai nuo parketo, ant daikto paviršiaus nepalikdami nė dėmelės, nė šlakelio. Jei tokiu aerozoliu išsipurkšite baltus marškinėlius, galėsite ant jų užsipilti nors ir stiklinę pomidorų padažo ar garstyčių – viskas nuo marškinėlių nubėgs ir jie liks tokio pat baltumo.

Dar viena įdomi savybė – vandens "įkalinimas". Šiuo atveju, pakanka, pvz., ant stiklo nusibrėžti kvadratą ar kokią kitą pageidaujamą geometrinę figūrą ir jos kontūrą nupurkšti aerozoliu, o vidurį palikti neišpurkštą. Į figūrą įpylus vandens, šis liks įspūdingai tyvuliuoti figūros rėmuose be jokių sienelių.

Ko gero, labiausiai šis išradimas aktualus vienaip ar kitaip išmanios (ar nebūtinai) elektorninės technikos turėtojams – pvz., tam atvejui, jei telefonas ar kitas įrenginys netikėtai vienur ar kitur pliumptelėtų... Flakonėlio pakaks 15-20 kvadratinių pėdų ploto išpurškimui.

Iškalbingiausiai šio produkto privalumus iliustruoja vaizdas:

 
Tik ką po savo pirmojo planšetinio kompiuterio, kuris yra paremtas „Google Android“ operacine sistema, HP nusprendė žengti dar didesnį žingsnį į priekį. Vienas iš daugiausiai asmeninių kompiuterių parduodantis gigantas nusprendė „Android“ perkelti į asmeninius kompiuterius.
Kaip praneša „CNet“, tai yra 21.5 colio įstrižainės ekraną turintis viskas viename asmeninis kompiuteris, kuris gali virsti ir planšetiniu kompiuteriu. Šį gana keistą prietaisą HP pademonstravo „Word Tour“ renginyje, kuris visiškai neseniai vyko Azijoje, Pekine, Kinijoje.
Hibridas pavadintas „HP Slate 21” vardu ir yra varomas „nVidia Tegra 4“ lustu. Jūs jau turbūt supratote, jog čia tikrai ne x86 architektūros asmeninis kompiuteris. Į jį įprastų „Windows“ tikrai neįrašysite. Taigi kas lieka? Ne kas kita, kaip „Google Android 4.2.2” operacinė sistema.
Šis viskas viename kompiuteris turi galinę kojelę, taigi prijungus klaviatūrą ir pelę, ką galite pamatyti ir HP pateiktoje fotografijoje, jis tampa asmeniniu kompiuteriu. Daugiau detalių, išskyrus prisileitimui jautrų IPS ekraną, nepranešta, kaip ir kaina
 bei pasirodymo data. Sunku tikėti tokio produkto sėkme, bet galbūt „Android“ išties veržiasi ir į AK rinką, nors retas mano, jog tai galima daryti su „Jelly Bean“. Vis dėlto reikėtų palūkėti „Key Lime Pie“ pasirodymo bei šios OS naujovių.

2013 m. birželio 19 d., trečiadienis

Kalbos, jog artimoje ateityje nebereikės paprasto mobiliojo ryšio nėra tiesiog iš piršto laužtos. Nors žingsniai žengti jau gana senokai, labai populiari pokalbių internetu programa „Skype“ siūlo vis daugiau naujovių. Šį kartą pranešta apie video įrašų siuntimo galimybę kitam asmeniui.
Viskas vyksta gana paprastai. Jūs nufilmuojate įrašą ir jį išsiunčiate bet kokiam jūsų „Skype“ programoje esančiam kontaktui. Žmogus prisijungęs „Skype“ kompiuteryje ar mobiliajame įrenginyje galės peržiūrėti įrašytą video įrašą ir jei norės, žinoma, į jį atsakyti balsu ar video.
Galime priminti, jog „Skype“ pokalbiai yra visiškai nemokami, viskas, ko reikia, tai išmanaus įrenginio ir interneto ryšio. Kai balso skambučiams užtenka EDGE spartos interneto, vis dėlto norint matyti pašnekovą reikėtų 3G ryšio. „Skype“ abejais atvejais rekomenduoja 3G ryšį.

Amerikiečių automobilių gamintojas „Ford“, atrodo, nebandys sekti kitų pavyzdžiu. Kompanija patvirtino, kad intensyvūs bandymai parodė, jog prisilietimui jautrūs ekranai tik labiau apsunkina automobilių valdymą, taigi ji žada grįžti prie įprastų rankenėlių ir mygtukų naujuose modeliuose.
Tai kiek keistas sprendimas, nes, kaip rašo „Wall Street Journal“, „Ford“ buvo pirmieji, kurie pristatė automobilius su prisilietimui jautriais ekranais ir valdymu balsu. Vis dėlto šių funkcijų pašalinimas yra ne tik paprastas „Ford“ sprendimas, nes tuo neva skundėsi ir pirkėjai.
Vienas iš didžiausių „Ford“ automobilių pirkėjų nusiskundimas buvo susijęs su muzikos ir radijo stočių pakeitimu, kaip ir garso sumažinimu. Ne pirmus metus vairuojantys vairuotojai teigė, jog anksčiau tereikėdavo pasukioti pora rankenėlių, o ne vairuojant sutelkti visą dėmesį į ekraną.
„Ford“, žinoma, visiškai nenusisuks nuo prisilietimui jautrių ekranų, nes taip vadinamų pramoginių informacinių sistemų automobiliuose vis daugėja, tačiau „MyFord Touch“ sistema vis tobulinama ir supaprastinama. Jos atnaujinimus galės įsidiegti ir anksčiau automobilius įsigiję klientai, kaip kad 2011 ar 2012 metais. Tiesa dar neaišku, kaip atrodys nauja „Ford“ sistema.